I.

Dangaus klampynėj įstrigęs,

Gilioj vienumoj paskendęs ,
Debesis bando ištrūkt ,
Žemę paliest.
Jis tiesia kančios pakirstą ranką,
Šimtąjį kartą, bet dangaus klampynė nenori jo paleist,
Ji įtraukia ranką ir suspaudžia debesį stipriau.

Garbanos , sušiauštos vėjo,
Vėl laukia didžiulio jo gūsio.
Tik šįkart stipresnio, baisesnio.
Gal tai paskutinė pašaipa ,
paskutinė jo klaida ?

Debesis nežino to.
Jį toliau skandina vienuma.
Jis nebegali taip daugiau.
Iš jo akių , kaip iš kankinio lūpų šauksmas, pabyra ašaros.
Jos krenta. Krenta žemėn.
Debesis šypsos.
Jis džiaugias .
Jis liečia žemę.