Tai...

Neseniai perskaičiau

vieną apysaką.

Bet pavadinkime tai

istorija.

Ji šiek tiek mane

sukrėtė.

Ne dėl žiauraus

siužeto,

o dėl jausmingumo.

Ši apysaka privertė

mane susimąstyti.

O ką sumąsčiau,

tiksliai nežinau.

Turmpai :

ten rašoma kaip

karo metais

lietuviai žudė lietuvius.

Na, tie vadinamieji

išdavikai.

Apskritai aprašoma

kaip sugrianamos šeimos,

kaip motinas nužudo

matant vaikams,

kaip tie vaikai stengias atgaivint

savo motinas.

Tai tikrai sukrečia.

Manau, kad tokius

dalykus norisi išbraukt

iš istorijos,

bet deja,

tai neįmanoma.

Kad ir kaip

niekinga,

skaudu

tai būtų.

Taip , prisipažinsiu.

Gal norisi išbraukt dėl to,

kad tai gėdinga.

Parodo tiesą,

kuri dažnai būna

skaudesnė

už melą.

Norisi užsidengt akis

arba

įkišt galvą

į smėlį

kaip stručiui

ir tikėtis, kad

tokie dalykai nesikartos.

Nors šiais , ginklų,

neapykantos

laikais

ir broliška meilė,

taika

yra iškeičiama.

Netikėtumas.

Miegas.

Magiškas dalykas.

Prieš miegą

arba

po miego

mane aplanko

mano mūzos.

Tada į galvą šauna tiek minčių,

tik spėk gaudyt.

Tik nevisad pasiseka pagaut.

O kartais,

užsimanau pavartyt savo užrašus.

Kartais jie mane iš tiesų nustebina.

Šį kart taip pat nustebino.

Aišku, neradau kažko ypatingo.

Tik vieną mažytį eilėraštį.

Perskaičiau ir pagalvojau ,

kad man jis patinka.

Tikras netikėtumas.

Taigi , nusprendžiau ir jums jį parodyt.

Taip, pripažįstu ,kad jis labai paprastas

ir šiek tiek prastas.

__________________

,,Krantas''

Kriauklė ,akmuo

ar gintaras,

viskas krantan

ateina.

Dumblis,

Žalias ar rudas,

krenta teisiai

po kojom.

Pėdos,

Įspaustos krante,

Pradingsta

bangai atplaukus.

Žodis : ,,Myliu'' ,

paskęsta

gilioj tamsumoj,

jūros ramios.

Šūksnį : ,,Mama, žiūrėk''

nuneša vėjas tolyn

ir neša kažkur ,

kur niekas negirdi.

Bangos skandina saulę

ir kelia mėnulį aukšyn,

o krantas lieka toli,

kažkur nuošaly.

Tyli išpažintis..

Kiek manyje daug

apgailėtinos neapykantos.

Kam ?

Ogi visiems.

Nors ne.

Tik kai kuriems.

Kiek manyje daug

nepagrįsto lūdesio.

Dėl ko?

Dėl visko.

Arba bent jau

dėl daug ko.

Kiek manyje daug

keistų baimių.

Kam ?

Keistiems

dalykams.

Kiek manyje daug

dalykų ,

kurie norėčiau ,

kad liktų paslapty,

bet tuo pačiu,

kad juos sužinotų

kasnors

ir laikytų , tai

sava paslaptim.

Beje, kodėl man atrodo

,kad žmonės slepiasi

ir bėga nuo manęs.

Gaila , bet nežinau.

Agnei.

Šiandien buvau Kėdainiuose.

Susitikau su Agne.

Dar vienas nuostabus žmogus.

AAAAA!

Ji iš tikrųjų nuostabi.

Tokia

įdomi,

smagi,

draugiška

ir

dar galima vardyt

daug daug daug

gerų jos savybių.

***

Dar gavau auskarus iš jos.

Ji pati juos padarė.

Tie auskarai irgi nuostabūs.

Labai jais džiaugiuos.

***

AČIŪ, Agne,

už gerą dieną,

už auskarus,

už tai ,kad pasitikai,

už tai ,kad leidai atvykti.

UŽ VISKĄ TAU DĖKOJU.

Monikai.

Suvirpinai širdį man.

Net graudu pasidarė.

Ačiū.

Už pažintį,

už pokalbius,

Už orginalumą,

Už supratingumą,

Už meilės nestokojimą,

Už viską viską viską.

Tu pati geriausia

Monika pasaulyje.

Labai ,

Begalybiškai

Tave

Myliu!

I.

Dangaus klampynėj įstrigęs,

Gilioj vienumoj paskendęs ,
Debesis bando ištrūkt ,
Žemę paliest.
Jis tiesia kančios pakirstą ranką,
Šimtąjį kartą, bet dangaus klampynė nenori jo paleist,
Ji įtraukia ranką ir suspaudžia debesį stipriau.

Garbanos , sušiauštos vėjo,
Vėl laukia didžiulio jo gūsio.
Tik šįkart stipresnio, baisesnio.
Gal tai paskutinė pašaipa ,
paskutinė jo klaida ?

Debesis nežino to.
Jį toliau skandina vienuma.
Jis nebegali taip daugiau.
Iš jo akių , kaip iš kankinio lūpų šauksmas, pabyra ašaros.
Jos krenta. Krenta žemėn.
Debesis šypsos.
Jis džiaugias .
Jis liečia žemę.

Stipriai kitaip

Šiandien jaučiuosi STIPRIAI KITAIP.

Taip linksmai.

Optimistiškai.

Ir šiaip nerealiai.

Už tai dėrėtų padėkoti grupėj :

,,Stipriai kitaip''.

Jų muzika veža.

Taip pat jie parodė ,

kad lietuviška muzika

(na, jų atliekama)

yra gera.

AČIŪ.

Ir Monikai.

Ji nuostabus žmogus.

Išsikirtinė.

Seniai bendravau su tokiu žmogumi.

Galbūt niekad nesu bendravus.

Mūsų požiūriai skiriasi,

bet kartais ir susiduria.

Ir su ja taip smagu ir lengva kalbėti.

Ji įsiveržė į mano pažįstamų gretas

ir tuo labai džiaugiuosi.

AČIŪ AČIŪ AČIŪ.

Ir vėl...

Sunku kai susiduria protas su jausmais..

Protas su norais.

Juk tai baisu..

Aš dažnai paklausau proto balso..

Vėliau širdy kažkas blaškos,

galvoj skamba : ,, Kodėl klausei proto ?''

Ir vėl tas pats..

Ir vėl pasirinkau protą.

Jau kelias dienas galvoju :
,, Gal dar galiu ką pakeisti ?''

O balsas galvoj atsako :

,, O ką dabar jau pakeisi?''

Žinau,kad kitais metais pamačius

muzikologijos mokytoją

man susops širdy.

Kai pasakos ką mokės , taip pat.

Kodėl gi taip?
Kodėl liepė tą kvailą specialybę

rinktis iš kart..

Aš dar nežinojau
( na, gerai nuo 6 klasės žinojau ką noriu rinktis )

ką daryt.

Klausiu kitaip.

Kodėl mano ranka pažymėjo ne tą ?

Mmm ?

Kodėl aš kažko išsigandau ?

Kodėl visad galvoju ,kad man bus per sunku?

nežinau..

nežinau..

nežinau..

Tik tiek galiu pasakyti.