2012

Lygiai metai.

Metai, kai nerašiau į blog'ą.

Kodėl?

Pasidarė per sunku pasakyti kažką,

juk norisi išsakyti ką nors prasmingo,

o ne šiaip pirmus pasitaikiusius žodžius.

Galbūt tame ir yra bėda?

Juk kartais, net nejausdami, kad sakome kažką,

kas sudomina kitus, pasakome daugiau nei

nuodugniai apgalvoję savo sakomus žodžius.

Tai štai,

o dabar aš galvoju.

JUK NAUJI METAI!

Niekad per daug nesureikšminu jų,

manau, šiais metais taip pat, bet...

vis dėlto, kiekvieni metai savy slepia

TIEK DAUG!

Nauji draugai,

nauja meilė, simpatija,

naujos svajonės!

Ir viskas ateina netikėtai.

visada.

Naujieji

Ką gi, Naujieji metai.

2011

Atrodo, kad jie tie patys 2010 ir iš esmės nežinau kuo jie skiriasi.

Matyt, tą skirtumą reikia susikurti pačiai.

Nors, galbūt jau pirmomis dienomis metų jaučiu

vieną nedidelį skirtumą.

Tai jausmų samprata.

Aplink tiek intrigų ir kiek daug

jų reikia išaiškinti, kad pats jaustumeis

gerai, nors iš esmės, Tavęs tai net neliečia.

Meilė.

Taip, manau, kad po mažu ir ji mane aplanko,

tik ne pačiame geriausiame amplua.

Draugai.

Taip, jie bus kiekvienų metų atradimas, skirtumas

nors draugai ir tie patys.

Visiems sėkmės, laimės, MEILĖS ( , bet linkiu laimingos ), džiaugsmo!

VISKO VISKO.

________________

O jei grįžus prie senųjų (nors dar nevisai galima juos taip vadinti)

metų,

tai galiu pasakyti, jog radau keletą nuostabiai gražių vardų:

Jievaras
Marcelė
Betina.

Vienos geriausios grupės ir atlikėjai:

Aretha Franklin ( Lee Cross, nereali!);

Radiohead;

The Smiths;

Plastic Bertrand( jis šiaip jėga ).

________________

Monika Cec.

,,Replės''

Kartais taip sunku rašyti.

Dažniau sunkiau prisiversti ką nors parašyti.

Ne, tai nekančia,bet kažinkokia nežinoma jėga.

Gal net susijusi su manimi pačia daugiau negu aš norėčiau.

Kaip tai suprasti?

Aš manau, jog bėga tame, kad aš netikiu savimi.

Netikiu savo jėgomis.

Ir nerandu priežasties kodėl turėčiau manyti kitaip.

Man kartais taip norėtusi, kad kas nors pasakytų:

Monika, Tau nelemta rašyti.

arba

Monika, geriau mesk visa tai.

Įsiviazduoji, kaip tai palengvintų viską?

Prisipažinsiu, kartais galvoju : O gal vis dėlto, gal...

būna pakilimas, o tada..

tada labai skaudus kritimas, o po jo

pakylu labai nebeaukštai ir po kiekvieno kritimo vis žemiau.

Jaučiu, kad gal man reiktų pačiai tvarkytis.

Nuspręsti galų gale.

O gal tiesiog susiimti ir pradėti praktikuotis, mokytis rašyti.

Iš tikrųjų labai sunku.

Gal būtų lengviau, jei būčiau susipažinus su literatūra plačiau.

Su daugiau žanrų iš kurių galėčiau išsirinkti tą, nuo kurio pradėti.

Bet vis dėlto bėda many.

Nepasitikėjimas savimi,

o kartais per didelis pasitikėjimas.

Tai baisu,

tai glumina ir žeidžia.

Dažnai atrodo, jog geriausia tiesiog verkti,

o vėliau apsiraminti ir nutilti.

Neseniai susimąsčiau,

kodėl pasirenkame vieną ar kitą žmogų

ir jį vadiname savo antrąja puse.

Nieko doro neišmąsčiau, bet...

Pasirenkame žmogų kaip savo antrąja pusę

todėl, kad jis yra tarsi mūsų idealas?

Nes jame randame savybių, kurių patys neturime

ir turėdami jį, mes....

Stebiuosi kodėl mano galvoje gimė toks eilėraštis.

Kad jau gimė, tai tegu ir gyvena.

Kodėl kranklys nežinau.

Žinai, būna, kad negali paaiškinti kai kurių dalykų.

Būna, būna ( visi sutartinai palinksėkim galvomis ).

Bet pirma ne eilėraštis, o :

O , ŠŪDE. !

Varge, kaip norėjau tai parašyti.

ŠŪDAS, ŠŪDAS, ŠŪDAS...

Aišku, po kelių dienų sakysiu :

Na, ir gerai..

Dabar klausaus kažkokios apgailėtinos dainos

ir reiškiu kažkokį pyktį čia.

Nors ne.. Aš pykčio nejaučiu, jau seniai jo nebejaučiu..

Šiaip esu naivus žmogus..

Naivus, patiklus ir..

ir dar kažkoks žmogus.

Kadanors man tai pakenks..

Dabar tai kenkia tik dalinai..

Dalinai.

Nulis dalint iš nulio lygu nuliui.

Apskritam, apvaliam nuliui.

Nė vieno kampo.

Dabar galiu išspaust šypseną ir pasakyti, kad visus myliu.

Ir naiviai tikiuosi, kad mane taip pat visi myli.

___________
Žadėtas eilėraštis.

Pavadinsiu jį :

Juodas kranklys

Kranklio giesmė.

Tamsūs laikai,

Aplink tik rytas ir vakaras,

Prietema ir jokio prašvitimo.

Kranklio giesmė.

Šviesos nematyti,

Gal tik tunelio gale,

Tunelio kurio nėra.

Kranklio giesme.

Kada gi ji baigsis?

Nenoriu ryto,

Nenoriu vakaro.

Kranklio giesmė.

Tik ji skamba mano ausyse

Ir galvoje..

Nenoriu jos , nenoriu.

Kranklio giesmė.

Laikaus, bet neilgam.

Tunelio sienos

Ir šviesa jo gale.

Kranklio giesmė.

Baigės.

Baigės.

Tik ką pasibaigus.

_____________

Su meile

Monika.

Pagalys

Nauji metai , nauji įpročiai !

Sėdėjau ir sukūriau eilėraštį.

O šiaip klausau LIŪDNŲ SLIBINŲ.

Jie man dievukai

ir įkvėpėjai,

o Dominykas dar ir mūzius.

_________________________

Pagalys

Kiemo vidury

Styro pagalys.

Nieko toks...

Nors ir kreivas

gal kiek tiesmukas,

bet užtat...

Styro pagalys.

Tai šaunuolis !

Vėjo gūsis - ŠIŪKŠT !

ir lapų lietūs ,

o pagalys styro kaip styrojęs,

gal tik kiek palinko.

Sniego kamuoliai

ir pagalys dabinas peruku,

tarsi koks gražuolis

iš senovės.

PYKŠT - POKŠT !

aplink šaudo pumprai,

o pagalys tik

žemyn ir žemyn.

O toliau...

Na, pagalys dar čia.

Styro , bet ne kaip styrojęs.

Guli jis dabar, nugarą paskaudo.

Kalėdinė beprotystė

Užmuškit mane.

Jei ne Jūs tai kiti tai padarys.

O , dieve, didelė klaida.

Nieko , viskas gal bus gerai.

Arba ne.

Vėl ta rizika.

Nervina jau.

Kaip man jaustis dabar ?

Bet nuoširdžiai viską darau.

Bet tai beveik .....

Ech..

Gelbėkit,

jei ką tai skęsiu gėdos jūroj.

Kalėdinė beprotystė.

Trumpalaikis savęs nevaldymas.

Akcija ( priedanga ) : Pasveikint kuo daugiau nepažįstamųjų.

SVEIKINU JUS VISUS !

Siunčiu geras šventes.

Įsimintinas šventes.

Nepamirštamas.

Visada su Jumis

Monika.